Apie nuoskaudas...

Ar žinojote, kad NUOSKAUDOS - tai absoliučiai jūsų pasirinkimas?

Įsiskaudinti, įsižeisti ar ne - tai tik žmogaus asmeninis sprendimas ir atsakomybė. Dabar STOP - kiekvienas, kuris skaitote šias eilutes, stabtelėkite ir užduokite sau klausimą: kas išties slypi už nuoskaudos konkrečiame atvejyje? Kas paskutinį kartą privertė įsiskaudinti? Ir tai nebus žmogus - tai visuomet bus - aplinkybė, prisotinta vidinio dirgiklio. Žmogus, kuris "skaudina", tik atlieka savo darbą - parodo vietą, kurioje prisikaupė labaiii daug darbo. Kodėl vienas ar kitas žodis jus "dirgina", kodėl jūs reaguojate į vieną, o ne kitą frazę? Kas išties slypi po tų žodžių ar veiksmų potekste? Ką toje situacijoje prisimenate arba galbūt "skaudintojas" jums kažką primena?Kai skaudinasi mažas vaikas - tai normalu, jis dar tik mokosi pažinti savo emocijas ir jas atskirti. Dažnu atveju patempta vaiko lūpytė jam atneša papildomą dėmesio dozę, neplanuotą gardėsį, norimo žaislo įsigyjimą ir jo gyvenimo modelyje pamažu atsiranda sąvoką, kad įsiskaudinti yra naudinga. Jo "skausmas" kompensuojamas ir manipuliacijos auga. Žinoma, ne visais atvejais, tačiau pakankamai dažnai sutinkama situacija. Kas vyksta toliau? Nuoskauda vistiek iš kažkur "atėjo", nebuvo tinkamai įvardinta (kaip pvz. "man nemalonu..", "man liūdna..pikta..skaudu...) ir netransformuota į pamoką/ sprendimą - įsišaknija, paskui save į gyvenimo liniją tempiant vis tą patį dirgiklį. Ir taip, NUOSKAUDA - visuomet apie SKAUSMĄ. "Skaudu..., nes..." Tai absoliučiai nereikalingi teršalai jūsų kūnui. Todėl tinkamai su ja neatsisveikinus ir įsijungus keletui faktorių, skausmas gali nukeliauti iki fizinio kūno, ten pasiliekant kaip rimtu negalavimu ar skausmingais pojūčiais, kurių nefiksuoja jokie mediciniai tyrymai..o tai jau - psichosomatika...Apžvelkime keletą dažnai sutinkamų atvejų (tik priminsiu, kad tai bendriniai apibūdinimai, o kiekvieno žmogaus atvejis išskirtinis)....Hipertonija. Ją galima palyginti su aukštos įtampos laidais. Žmogus, kenčiantis nuo aukšto AKS, dažnai patiria nuolatinę įtampą, kai atrodo tuoj tuoj sprogs, "trūks kantrybė". Dažnai lydi frazės "Nebegaliu daugiau! Įgryso! Kenčiu iš paskutiniųjų..." ir pan... Bronchinė astma. Įsiskaudina, nes negali/neturi galimybės/ neleidžia sau būti asmenybe. Nori įkvėpti, pasakyti/padaryti - tai kaip nori ir tarsi kažkas "užspaudžia" ("neleidžia prasižioti, iškvėpti, atsipalaiduoti...skaudina kritika, komentarais")...Virškinamo trakto sutrikimai, kai žmogų "pykina nuo situacijos/žmogaus", frazės "iki kaklo", "kąsnis stringa", gali pasireikšti įvairiausiais negalavimais kaip tas pats pykinimas, gumulo jausmas gerklėje, ilgalaikis apetito praradimas ir t.t. Išmokite išreikti savo jausmus. Viršsvoris - labai dažnai aptinkamas pas itin jautrius žmones, o svoris lyg apsauga nuo aplinkos - saugo jų trapumą. Tokie žmonės jau vaikystėje dažnai kenčia nuo kontroliuojančių tėvų, vėliau nepriėmimo į draugų/kolegų ratą, jaučiasi menkaverčiai. Tad tam, kad "užimtų daugiau vietos po saule", "atsisuktų praeinant", kūnas mielai pasitarnauja kaupdamas riebalus (žinoma, sveikos mitybos/judėjimo/ hormonų balanso - niekas neatšaukė, ši tezė tinka labiau tiems, kas gyvena sveikai, bet... svoris nedingsta).Kojų sąnariai. Jei žmogų dažnai kritikuoja taip stipriai, kad jis praranda "pusiausvyrą" pasirinktame kelyje ar gyvenime, jo nuoskauda gali sėkmingai nukeliauti į sąnarius, kurie atsako už gyvenimo lankstumą ir sukelti uždegiminius procesus, ko pasekoje bus sunku nueiti į darbą ir jo niekas nekritikuos, nes jis "serga". Širdies-kraujagyslių sistema labai reaguos į nuoskaudas, kurios vienaip ar kitaip susijusios su manipuliacijom ir kaltės jausmo sukėlimu, pvz.: "man jau laikas mirti..niekas manęs nemyli, nelanko..esu niekam nereikalingas.."Gerklė visada duos žinoti jei nuoskaudas "prarijote" ar "užstrigo besižiojant"... Būtina išsakyti susikaupusius jausmus bent sienai ar išrėkti į pagalvę... Gal situacija neišsispręs, bet tikrai palengvės. Nuoskaudos nešiojamos metų metais lyg akmenys slegiančios gali pasireikšti akmenukais šlapimtakiuose, insktuose...Jas reikia "nuleisti" ir atsisveikinti...

Ir pabaigai...kai žmogus turi pretenzijų ir didelių izoliuotų nuoskaudų sau, organizmas gali sureaguoti autoimuniniais susirgimais....TODĖL! Pirmas žmogus, kuriam privalu atleisti - esate jūs pats/pati. Reikia nuoširdžiai pasistengti surasti tikrąją nuoskaudos priežastį. Gal žmogus nenorėjo taip pasakyti, bet JŪS supratote būtent taip, gal buvo visai kiti motyvai, kuriuose net nebuvo minties jus įskaudinti. O jei buvo... ką supratote? Kokią naudą gavote? Ką išmokote iš tos pamokos? Nes nieko niekada nebūna šiaip sau...niekada...

Išlikite sveiki, ryškūs ir laimingi ;)